16. O širdie, širdie...

16. O širdie, širdie...

  Ką reiškė Balso žodžiuose „dabar“, man aiškinti nereikėję. Supratau, kad atstatytas ilgą laiką patikimai mums tarnavęs ryšis tarp mano Aš ir Vidinio AŠ – be jokių telefonų. Pasakai adresuotą Vidiniui žodį ir jis girdi, žino. Taip girdžiu ir aš jį. Tačiau nesiėmiau tuoj pat pasinaudoti šitokia dievų teikiama malone. Jaučiausi, kad visa žmogaus buitis šokteli geroka pakopa aukščiau. Šitokį dalyką, matyt, pirmiausia gali pajausti per save. Tai buvo gera naujiena, kuri man teikė ir supratimą, kad katė Gramatika kažkokiais būdais sužinojusi apie mano pasirodymą Šklėriuose, pradėjusi lankyti prie Ūso balos kažkada įsikūrusį Felikso ir Karolinos Karlonų vienkiemį, kur vienas po kito mirė keturi jų sūnūs, bet vis dėlto du – vyriausiasis Divas ir jauniausiasis Vincas – buvo palikti Šilinių krašto prieglobstyje, kuomet Kabelių parapijos su jos bažnyčia (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) netgi nebuvo.
  O Balsas? Ar jis tuomet buvo? – pagalvojau ir žinojau, kad jeigu man prireiktų liudyti būtą savo egzistenciją, pirmiausia atsiminčiau jį, Balsą. Nematomas, neapčiuoptas, o vis tik esantis taip, kai iš tiktųjų labai panašu, kad tokia jo būtis tapatinasi su angelu sargu. Tačiau ša, šš, nes kol kas lyg ir ne taip svarbu, kas jis, Balsas, bet esu įtikintas, kad ir tokia bendrystė dar vis nesuvoktame žmogaus pasaulyje yra akivaizdi. Galvojant apie tai, atsimenami dalykai išbarstyti jau ir po mano beveik šimtą metų. Gal reikėtų suklusti ir juos arčiau savęs priartinti, pritraukti, priimant tokią būtį pajautomis, iš kurių, kaip bandau save įtikinti, ir atsiranda geriausi kūriniai.
  „Ir vis dėlto ji sukasi, “– taip, esą, taręs Galilėjus apie Žemės kelionę aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Ir netgi ne taip svarbu, ar iš tiesų tokią frazė kada nors buvo jo ištarta. Labiau panašu, kad – ne, nebuvo, o jam į burną „įdėta“ praėjus nemenkam laikui po jo mirties – ar tik ne šimtmečiui? Tačiau nepaisant tokio supratimo štai ir aš džiaugiuosi sužinojęs, kad internetinės erdvės platybėse galiu perskaityti jau anksčiau man Balso kalbėtus žodžius. Tai ne pirmi jo man sakyti ir mano užrašyti žodžiai, tačiau šitie būtent tokie, pro kuriuos į Balsą priverstas rodyti kaip į savo angelą sargą (kokiu iki tol jis man  nebuvo), atsirado  pagunda bandyti pačiam suvokti, kaip toli pirmyn ir kaip toli atgal,  pasišviečiant  širdimi, apvaikščiotos buveines žmogaus, kurios jau buvę ir kurios dar bus. Ne šiaip gi ir vėl klausiu, ar neverta tai  išgirsti kad ir kelintą kartą?
  – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti.

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios ne vilties!
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas, visada gerai žinok, –
  padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs pridūrė:
  – Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik pats, padedant
Dievui, gal galėsi atsakyti.
  Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti? – pamąstydavau atėjęs prie taip užrašyto teksto. Visaip būdavo, kaip ir bažnyčioje, kai užsimiršęs nežinodavau, ko čia atėjęs. Tačiau tikra, kad Balso savo pajautose neišgirsdavau nei kaip sargo angelo, nei kitaip. Tarytum šioje popieriaus skiautėje jis palikęs budėti Archilochą. Aš irgi neskubėdavau čia dažniau atkakti. Gal ir todėl, kad išgirstos Archilocho eilutės lengvai laikėsi galvoje. Matyt, nebuvo joms ten nuobodu. Tačiau vėlgi atėjęs jausdavau, kad čia dažniau ir gausiau susirenka įvairaus plauko ir spalvų ypatų, atėjusių iš Anapilio, atėjusių iš Užusenatvės.
Beje, netikras ar reikia tokiais užsiėmimais kvaršinti galvą ir gaišti laiką, juolab kai niekas tai daryti neverčia, bet mane tokia veikla nuteikia optimistiškai kad ir todėl, jog apvaikščiodamas pajautomis Balsą suvokiu, kad kartu su juo yra galimybė apvaikščioti labai atitolusius, kur kas gilesnius laikus, negu žymėtus Jėzaus Kristaus gyvenimu ir kryžiumi. Ir Archilochas iš gilesnio laiko. Todėl įspūdinga, kad angelas sargas (Balsas) ne kryžiumi mane žegnojo, o poezijos fragmentu, atėjusiu būti per Archilochą 7a. prieš Kristų.
– O širdie, širdie, –
neiškentęs dar kartą parodau į tokį man šaunų reikalą, tikėdamas kad gal ir Balsas atsilieps. Ne, neatsiliepė. Kaip dažniausia. Tačiau šį kartą Dievas buvo savo vietoje. Taip liudiju todėl, kad po ilgo laiko išgirdau Vidinį.
... niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai, nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie...
  – O širdie, širdie!
Pelėda