Gniaužiu spindulį jausmo šviesos
Į raukšlėtą pastirusį delną.
Ilgesių praraja. Jis išslysta, vėl tuščias glėbys.
Melsčiau,
Bet ar jausmai tai, ką elgeta gali išmelsti,
Kada mano pačios rytmečiai dėl miglų ir šalnų nelabi?
Žodžiai – vėjas.
Šiaurys tildo minkštą ir drėgną Vakarį.
Kaip baugu prietemy, jei nėra prie ko nors prisišliet.
Į belangę ne tu uždarei – aš į ją jau seniai užsidarius.
Ar senatvė yra privilegija arba kaltė?
Kur tasai spindulys?
Jį atminusi virpa esybė
It ligos krečiama. Iš akių – upeliu graudulys.
Aksominis armuo visą būtąjį laiką užgydys,
Lietūs viską nuplaus,
O ir mudu tie lietūs nulis.