Mudu niekad nekritom į samanas,
Ir nebuvom kančios prigėrę...
Senos durys, atvertos į prarają,
Abejingai prieš mus užsivėrė.
 
Niekada aš tau nekepiau blynų
Ir negėriau kavos tavo lovoj...
Sau, kvailai įsikalusi, vyliaus,
Kad išminsi takus į rytojų.
 
Neprakiuro virš mūsų dangus,
Suplasnojom staiga ir pailsom...
Karma niūriai grūmoja pirštu –
Sumokėsi, dalim sugrąžinsi!
 
Nors jau metas, kada viskas galima...
Neribotai viskuo nusivyliau...
Niekada negulėjom ant samanų,
Nors ir buvom peržengę ribą...