Mes sėdime prie upės kaip kadais,
Lyg nė nebūtume išėję.
Šią vasarą kuždėsiu tau drugiais,
Vis kalbinsiu tave ir vėją.
 
Žiūrėki, kregždės nardo dangumi,
Jos pranašauja dieną giedrą.
O vyturiai, pakrante skrisdami,
Į plaukus pina baltą žiedą.
 
Ir vėl aš ranką tavąją jaučiu.
Tokia čiurlioniška ramybė...
Delnuos – pasaulis, o jame – mes du
Karaliai, atspindžiuos sužibę.
 
Jau švinta, saulė ritasi rugiais.
Kokie kvapai lelijų svaigūs!
Aš tykiai vis kuždėsiu tau drugiais,
Net vasarai šiai pasibaigus.