gyvenau, baltapūkė, užtvertam šile –
mintys atokaitoj nuolat tekėjo,
krizių rate svaigi sula išblėso –
leisgyvę siurbė, vienumoj. 

nugėriau kraują – savy krioklius apleidau,
draskyti krumpliai krūpčiojo maldoj.
juos persekiojo labirintais šešėliai –
pakoriau rimties pasaką, vienumoj. 

viena ir veikli minias išduosiu,
atversiu duris nublukint apsuptą.
ne šventą veidų skūroj maitinsiu,
ne savas balsas kauks, vienumoj.