Rodosi

Tada, kai rodosi, atidaviau jau viską,
Jausmų naujų gyvenimas užlieja,
Vėl dykumoj sausringoj rasos tviska,
Vėl iš stebėtojos aš pavirstu veikėja.
Tiesa, nedidele, turbūt smulkiausio masto,
Nes tiek to veiksmo – kiek apglėbia rankos,
Tačiau ne laikas ašmenis galąsti,
Kai kraujo indai patirtim ne anka,
Kai sunkias prakaitas, kai ašara nuvirva,
Tulžis nusėda, o esybė sąla.
Tada meldžiuosi už stebuklą pirmą,
Nes, kol esu, argi jiems būna galas?
Nijolena