gedule

Kartais skaudėdavo vidų taip, jog atrodė, kad slibinai ryja mano prakeiktą būtį. Atrodė, jog žemės grumstas buvo tas nykis, kuris pripildė šį pasaulį kaip kolbą cheminio elemento, kuris susijungęs su padangių oru sprogsta į daugybę mažų vandens burbuliukų. Dėl to ją reikėjo laikyti hermetiškoje deguoniui nepralaidžioje spintoje, atvėsintą.

Idant nesprogtų ir neprigimdytų naujų planetų, naujų Žemių, kurios vis tiek nuviltų.


Kai sklandau Karpatuose vakarais ir naktimis dujinėje šviesoje, nerandu nusiraminimo: man stovi akyse veidas. Miręs veidas. Toks artimas, toks pažįstamas. Aš esu gedule.

Šįkart smogė saulė. Ji apakino taip ryškiai, jog ėmiau nebematyti pasaulio. Tik siluetai. Tik judantys ištįstantys šešėliai aplink: kažkas juda, neša gėlę. Kažkur iškeliauja ir tai…

Kiek kartų turėsiu atlaikyti tave, pasauli, kol įkalsi, kad vis tiek tu esi žiaurus. Jog mirtis ir yra tavo žiaurumo išraiška, prieš kurią netgi tas, kas skraido, yra bejėgis. Kodėl turi nusilenkti mirčiai, jei niekada nesilankstei kasdienybei?

Argi taip griežė žiogai vakaro pievoje, kurioje nieko kalto tarsi nebuvo. Tarsi dengė pievą tik pasakos, ne akėčios.

Ir vėl aš minioje, išsirikiavusioje link durų. Palenkiu šiek tiek galvą ir matau: jau uždengė karstą.
Nesakyk, pasauli, daugiau nieko: nenoriu tavęs girdėti, matyti, tenoriu žinoti, kur iškeliauja artimi žmonės, kur?

Ir kodėl be galo skauda, iš lėto, kas dieną, kol kažkada praeina... ir tai.


P. s. jokie komentarai neįdomūs.
crepuscolo