Medicinos mokslas toks sudėtingas, gilus, besikeičiantis, kad  neužtenka  gyvenimo viskam suprasti. Gydytojo darbas yra kūryba – įtraukianti, užvaldanti. Kiekvienas ligonis kitoks, betgi kitoks ir kiekvienas gydytojas. Gydytojo santykis su ligoniu ir ligonio su gydytoju yra šventas procesas, paremtas žinojimu, atradimais, patirtimi, bet ir nuojautomis, eksperimentu. Medicinoje dukart du nėra keturi, nes atsakymui įtakos turi daugybė veiksnių, kiekvienu atveju skirtingų. Gydytojo darbas yra šventas ir niekas neturi teisės į jį kištis, nurodinėti, sprausti į šablonus, jokie administratoriai, valdininkai, vaistų pramonės magnatai, nes tik gydytojas prisiima pilną atsakomybę už ligonio likimą.
Mūsuose dabar vyksta nesuvokiami dalykai – gydytojo darbe viskas reglamentuojama, iki smulkmenų, iki absurdų, be savo profesinio žinojimo, gydytojas, o ir farmacininkas, privalo įsisąmoninti daugybę nurodymų, reikalavimų, jokios racionalios reikšmės neturinčių terminų. Kas  mėnesį, kitą tie nurodymai keičiasi.  Nenuostabu, kad, turėdamas įsitekti tose keliose minutėse, skirtose vienam ligoniui, klausinėdamas, kuo jis skundžiasi, gydytojas nežiūri į žmogų, o tik rašo, rašo, skaičiuoja tabletes, dienas, kaip sugretinti vaistų  galimo išrašymo terminus, kad ligoniui nereikėtų eiti į polikliniką pakartotinai, jei pristigtų dienos kitos iki galimo išrašymo datos.
Štai pagal paskutinį gydytojui privalomą vaistų parinkimo tvarkos variantą jam teks  išmokti mintinai arba kaskart pasitikrinti kataloguose (juos kažkas sudarinėja, o tai kainuoja laiką ir pinigus) kiekvieno medikamento vietą skirtingų gamintojų tą pačią veikliają medžiagą turinčių vaistų eilutėtėje – pirmas jis ten ar paskutinis.
Užjaučiu, kolegos!
Ir tokiom sąlygom jūs turit dirbti ir dirbat, prisitaikydami, apeidami, rašantys išsamias motyvacijas tiem kažkam, stovintiems už jūsų nugarų ir bet kada galintiems patikrinti, ar laikotės instrukcijų.
Sykį priėmimo skyriuje, laukdama, kol būsiu nuvesta į palatą, nenorėdama tapau įdomaus vyksmo liudininke. Senam, inteligentiškam vyrui priėmimo skyriuje buvo atlikti galimi tyrimai, pasitarta pagal galimybes su specialistais, bet diagnozė nepaaiškėjo. Tik viena buvo aišku – ligonį guldyti reikia, nors ir neturi diagnozės, su  kuria tai būtų leidžiama. Susirinko trise pasitarti – priėmimo skyriaus, to, į kurį manė esant tikslinga guldyti gydytojai, ir konsultantas.
O, jei būčiau galėjusi įrašyti jų pašnekesį! Gydytojai tarėsi, kaip atlikti pareigą ligoniui, aiškiai reikalingam ištyrimo ir gydymo, bet kaip surašyti siuntimą, kuo motyvuoti guldymą, kad paskui neturėtų nemalonumų per valdiškus namus už pažeistą griežtą tvarką ir atėjus  į budėjimą gautus žodinius nurodymus.
 
– Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.
 
Tai citata iš priesaikos. Mėginu suprasti, kas yra tas vaiduoklis, tūnantis už gydytojo nugaros ir iki smulkmenų, iki absurdų nurodinėjantis, ką ir kaip jis privalo daryti, bet nieko nenorintis žinoti apie kažkokią ten Hipokrato priesaiką, apie tai, kad svarbiausias mediko rūpestis, gyvenimo prasmė ir galimybė pačiam būti laimingam yra ligonio sveikata. Kuo jis vardu? Ar kartais ne Pinigas? Pinigas tų, kurie lobsta iš ligonių kančios, mano turintys teisę nulemti gyvenimą ar mirtį.
Noriu baigti savo keistus pamintijimus, bet vėl smilkteli skaudi mintis, kad konkursai stojant į mediciną ir teisę nemažėja, darbo rinkoje paklausūs diplomai kainuoja didelius pinigus ir daug darbo. Kieno vedami, altruizmo, talento ar pragmatizmo vedami  jauni žmonės renkasi tas specialybes? Kas bus, jei ateinančios kartos ir Pinigo siekiai sutaps, o Hipokrato priesaika liks tik gražus  šou elementas baigiant studijas?
Ne. Ne! Tikiu Žmogumi.