Aušta... Net nebuvo sutemę –
Juk tokia ta birželio naktis.
Atgaivina rasa dienom kaistančią žemę,
Patekėjusi saulė žolynais nubris...

Ieškom... Ko nebuvom pametę –
Juk tokia ta žmogaus prigimtis.
Net po mažo lietaus būna truputį šlapia,
Bet ateis valanda ir tikrai žvaigždės kris...

Verkiam... Nes su ašarom gimėm –
Šitoks rodės pasaulis baisus...
Pamatuojam dienas mintimis begalinėm
Ir galvojam, kad rytas visuomet nubus...

Aušta...
Net nebuvo sutemę...
Tuoj ir vėl ims ilgėti naktis...