Kaip neverkt man, žeme, šitaip skauda –
Nematau dangum pražydusių laukų,
Tai giesmė, tai mano žodžiai rauda –
Rauda lino žiedo mėlynų akių.
 
Drobės raštų tyliai žodžiai rauda,
Verkia paslapčia glėby naktų,
Vien sapnuos regėsiu – sesės audžia,
Puošias motinėlė nuometu baltu.
 
Ir ateis į šitą sapną karaliūnas,
Žemę gimtą puolęs pabučiuos,
Suksis vėjyje sparnai malūnų,
Duoną laimins Viešpatis delnuos.
 
Tegu šitaip amžių amžius būna,
Sapnas virs tikrove – lūpos uždainuos.