Tau beliko nedaug – 
Tik surinkti nuo lūpų prisirpusius mėtinius bučinius
Ir su boruže eiti iš lėto,
Kutenant įdegusią saulėje odą,
Iki tvinksniai pradės 
Tarsi vilnys per audrą save išsisupti,
Iki taps laimingesnis ne tas, kuris ima,
Bet tas, kuris duoda.
Tau beliko nedaug –
Tik pajusti, kokia aš derlinga,
Nes nuo tavo glamonių many sužydės Rojaus sodas.
Apkerėtas žiūrėsi,
Kaip gausiai vainiklapiais sninga,
Kai su boruže eisi iš lėto per saulėj įdegusią odą.
Kam tie rūmai ir sostai,
Jei turime dangų ir žarą?
Kam tie žodžių lukštai,
Kai aistros riksmas lieka nedalomas?
Tau belieka šypsotis dėl to,
Kad yra mums beprotiškai gera,
Kai mąstai, kiek atrasim pradžių,
Kai meldies,
Kad netektų patirti finalo.