Kur beskubėt?
Kaitroj rasojame be lūkesčių kupėti nektaru,
Bet apsirėdę prakaito lipnaus
Dviprasmį sluoksnį.
Dabar būt gyvu daug svarbiau, 
Nei būt geru,
Kai spiria sąlygos ne skristi, o murksoti.
Užuojata aptirpusi,
Nesididžiuoju silpnumu,
Kaip yla išlenda sukoncentruota beprotystė,
Nemaldo troškulio kloaka panaudotų vandenų
Ir žemė aižėja.
Kaip savo noru gyvu į jos gelmę lįsti?
Neabejok,
Bus kam tave pastumt,
Užlipt, sutraiškyti,
Sutrikusį iškeikti.
Ar kas atmins,
Jog tu buvai būties medum,
Kada tu ašaromis dykrą sodriai laistei?
Naivuoli,
Įsitikinai, kad gėris – ne tik iš tavęs?
Gentainių sąmonės dėl godulio aptemo.
Ar tu naudingas? 
Ne?
Nespurdi? 
Pakelėj numes.
Ko nors nečiulpdama rūšis ši negyvena.