Deja, ne Perkūnas, tik amalas trinksi,
Deja, mūs dievai  jau kiti,
Ir kitą, ne tą, nors vėluojančią mintį
Jau audžia išminčiai ir žyniai slapti.
 
Deja, kartais praeitį tenka nutrinti...
Ar tie, kur ją kūrė, kalti?
Nors kvietė į sutelktį, ateitį, rimtį?
Dabar tik už juos dar kalbi ir kalbi.
 
Kalbi, kad amžiai praėjo, pražuvo...
Dabar mūs būtis nebe ta,
Ne tas jau ir būdas žemaičio, lietuvio,
Ne ta ir visa planeta...
 
Nors  sukas, nors skrieja kaip visad, kaip buvus...
Net, žeme gimtoji, ir tu nebe ta...