Laikas

Iš šaltų, gilių, nutolusių žiemų
ir ledo, gaudžiančio lyg tolimas griaustinis,
tas aidas nepalikdamas pėdų
keliauja vėl sniegynais,
kai žvaigždės, rodos, stingsta danguje,
vėl atkeliauja tavo senas laikas.
Kada varvekliai laša nuo stogų,
nors ir vasaris, vėl pavasarį šauki lyg vaikas.
Dabar, kai pašalas vėl šypsos iš tavų pėdų,
prisimeni, kaip laiko plaustas tolo,
lyg pienės pūkas taip lengvai,
negrįžtamai pradingo toliuos.
Ir vėl laukus užklojo sniegas
ir paslėpė po apklotu giliai, giliai,
ko negražins jau niekas, nebent į sapną
vėl sugrįžę vaizdiniai.

2019 m.
Audronaša