Sielos dejonė

Jau dengia žemę vakaro šešėliai,
Pavargus saulė prausias jūros bangose.
Ateis naktis, tave sapnuosiu vėlei,
O prieš užmiegant – būsi mano maldose.
 
Man nesvarbu, kad visa tai miražas,
Lakios vaizduotės nutapytas piešinys.
Jei karalienė tu – aš tavo pažas,
Jei budelis esi – aš tavo kankinys.
 
Jaučiu tave visa savo esybe,
Tarsi laikyčiau tavo rankas savose,
Tačiau gyvenimo – kita teisybė,
Gimei tu ne tikrovėje, bet sapnuose.
 
O sapnas tai tik rožinė svajonė,
Gali jame mylėti, dievint, neapkęst,
Tai užslėpta širdy sielos dejonė,
Kurią nieks kitas, tiktai pats gali suprast.
Vytmec