(Kai lyrika nepaklūsta Reliatyvumo teorijai)
 
Rašysiu laiškelį į Vėžio žvaigždyną,
Gal sugrįš kažkada atgalios.
Gal keliaus jis ilgai, užtruks amžinybę,
Kolei vėžlio žingsniu atropos.
 
Kas ten žino, koks laikas ir kaip jį matuoja,
Juk Einšteinas galėjo ir klysti.
Mūsų mirksnis, ar žaibo žemiškas blyksnis
Ilgam šviesmečiui gali prilygti.
 
Nieks nežino, kur buvom ir kodėl čia atėjom,
Nieks nežino ir kur teks nueiti.
Gal žvaigždelėm spindėjom ir tik meilės ilgėjos
Mažos žvaigždės kosmoso šalty.
 
Bus laimingos, jei grįš, tikrą meilę pažinę,
Ji viena nepavirs niekad dulikėm,
Ges ir kursis nauji begaliniai žvaigždynai,
Žemės meilės kadaise sujungti.
 
Rašysiu laiškelį... ne, ne plunksna žąsies,
Rašysiu karštom mintimis,
Lai jos lėks erdvėmis, lai man kelią nuties,
Nusagstytą žmogaus eilėmis.