„Laimė lydi drąsius“ –
Vergilijus teigė ilgus metus.
Bet Don Kichotas paneigė šią tiesą,
Kai bandė malūną paversti į nieką.
 
Bet nebijok kovoti vėl iš naujo,
Išmintis paguos visus, kurie kris.
Kai langai užsidarys ir neišleis,
Atsisuk ir pažvelk į atviras duris.
 
Nes nelaimė yra proga narsumui,
Tai lyg prieskonis, kuris neatsibos.
Tai lyg geras kirtis Amerikos ristūnui,
Kai jėga yra – pergalė visada šalia.
 
Bet prisimink, kad laimė ateina nekviesta.
Ji lyg klajūnė iš proto išvesta.
Kai suprasi, koks laimingas tu esi,
Visa tai pavirs liūdna praeitimi...