Atsisuku veidu į vėją –
Tik šitaip suprasti galiu,
Ką šiandien užminkė kepėjai,
Iš kur dvelkia šokoladu.

Ar išskleidė senas jazminas
Droviai kelis žiedus kuklius.
Maži jie, bet šitaip svaigina –
Net aklą priverčia suklust.

Į vėją atsisuku veidu –
Tik šitaip pajausti galiu,
Kaip vakaras jūroje leidžias,
Purslus ant žuvėdrų sparnų.

Kaip išriečia liemenį pušys,
Sakai ant kamienų tiršti...
O krantą sūri banga muša –
Iš tolo net skonį jauti...

Todėl ir gręžiu vėjui veidą –
Jis parveda visad namo.
Nutyla, kai kaltę atleidžia,
Audrom siaučia, kai neramu...

2019 m. sausio 28 d.