vis dar plaka širdis
ilgaplaukio dievo
prigulusio pavėsy

po vakar dienos vyno
neliko duonos kūnui
kaip ir žodžių kalboj
ant šventos kalvos
kur minios laukė stebuklo

vis ėmei
ir ėmei
ir ėmei

jų pradžias ir pabaigas
jų nemigo naktis
palikai tik

romų abejojimą
tavim
savim
tikrove

žinai

geriau 
druska ir smėlis ant kūno
nei duona netapusi
kūnu

---

vynu nulaistomos nebūtys