Snygis II

kartais nuskubu upėmis į nepažintus pasaulius,
kurie dar tik aušta
susisukę į žvaigždeles
iš tyrų
 
vienaakiai, naktimis ramūs
apsirūpinę sniego gniūžtėmis
svaigo pasauliai
tekėjo šermukšnių sultimis
pro išėsdintus medžių kamienus
link žemės
 
mano meile, – sakau
kryžkelėse tu neturi atramos
išlūžta dviračio šonkauliai
besisukdami ratai
tarsi prišaukia viesulus, upių verpetus
ir mes smengame, smengame
ligi kitos sutemos
 
aš užšalu ir užkalu sodų duris
kad girinis iš miško
neatklįstu vėl įnamiu
neinkštų prie durų
kaip vienišas šuo
 
mano meile
ir tu užsibūrei
nuo vienintelio ciroze sergančio bardo dainos
pelenų spalvos,  plukdėsi dienos...
o jis be klausos
bet jo sintaksė skamba, ak kaip ji skamba...
 
ir mes išlėksime su tavim paukščiais iš orkestro dienos
nuostabusis, dar vienas pasauli,
tik atleisk
jog aš be lazdos, o jis – be barzdos
kažkada kitoj pusėj sniegynų audros
bėgau per besidriekiančią, smaragdinę pievą
 
į saulę
 
mano meile,
tavo kojos permirkę
medžiai sudygo
ar girdėjai, matei, vėl omegomis ir alfomis snigo
crepuscolo