Dagtys

Į dangų pilką šakos lyg užgesę dagtys,
Klevų liepsnojimą jau išnešiojo vėjai.
Išdegę vyzdžiai? Ar ilgam apaksim?
Lengviau užmiršt, abu kad nužydėjom,
Kai ilgos prieblandos ir tesimato kontūrai,
Šiek tiek sulinkęs tavo siluetas,
Kai užmiršti svajojimai prie gonkų – 
Prie pečiaus molio stumdomės dėl vietos.
Gal tu žinai, kur dingo būtos kibirkštys,
Kuria kryptim išėjo buvę aistros?
Paširdžius kutina geidulingumas primirštas,
Tačiau nutildai, nes drovu – ne laikas.
Kam bevartyti klevo lapų šūsnį,
Kuris užklojo būtąjį medunešį?
Leisk bent akimirkai vėl prie tavęs priglusti – 
Ne viską vėjai lapkritiniai nunešė.
Nors juodos šakos lyg užgesę dagtys,
Nors ilgos naktys, nors bekraštės prieblandos,
Kaip gera tavo vėsią ranką rasti
Ir visa tai, kas nesutilpo priesaikoj.
Nijolena