Mergaitė ant sienos

- Jau turiu kambarių raktus. – raportuoja auklėtoja, įlipusi atgal į triukšmingą mūsų autobusą. - Taaaip... Trivietis!
Klasiokai subruzda ir tuojau vienas per kitą ima rėkti, dalintis kambarius ir draugus. Tik tada suvokiu, kad su niekuo nesusitariau. Lieka paskutinis. Vienvietis. Man. Nieko, visai smagu, kad nereikės su niekuo dalintis.
Pamažu išlipam į drėgną pajūrio naktį. Miestelis atrodo tylus ir tuščias, o žemę dengia rūkas. Einame betono plytelėmis grįstu takeliu per sodą į dviaukštį viešbutį. Šalta. Kelias toks trumpas, bet pirštai jau sustiro. Į mus tiesiasi nuogos krūmų šakos. Paliečiu vieną. Ji suskamba, kaip ilgi geltoni mamos karoliai. Visus augalus apdengęs ledas. Kvepia žiema ir lietum.
Tempdami kuprines sueiname į vidų. Čia vis dar tvyro silpnas lietaus kvapas, bet jau užuodžiu ir pelėsį. Ir iš išorės, ir čia viešbutis atrodo, kaip kažkoks sovietmečio reliktas. Vienintelis dalykas, kas „nepataiko“ į atmosferą yra dideli ir platūs marmuriniai laiptai. Prieina senstelėjusi, akiniuota viešbučio darbuotoja ir maloniai pasisveikina. Pasirodo tekalba rusiškai ir latviškai. Auklėtoja vertėjauja. Sužinome, kad mūsų kambariai viršuje ir paskui moteriškę lipame aukštyn. Neskubu. Esu būrelio gale, kai išgirstu kaip klasiokės priekyje aikteli, o darbuotoja ir toliau kažką plepa rusiškai. Užlipu ir aš. Laiptai išveda į salę. Ji atrodo tuščia, kampe testovi uždengtas pianinas. Priešais jį kėdės nėra. Bet tai, kas nustebina yra piešinys ant sienos priešais. Visi išskyrus darbuotoją tebežiūri į jį. Piešinys - per visą sieną. Gėlės, medžiai, gyvūnai. Matau, kad dailininkas nebuvo labai talentingas. Mano žvilgsnis sukasi ir tuomet, dešiniausiame kampe, išvystu tai. Piešinio kampe, prie rudo pianino sėdi mergaitė raudona suknele ir ilgais geltonais plaukais. Jos stori piršteliai spaudžia klavišus, o lūpos šelmiškai šypsosi. Už pianino, beveik dvigubai mažesni už ją stovi vienuolių rūbais apsirengę vyrai su aureolėmis, o už jos kėdės – storas ir bjaurus angeliukas. Mus trikdo ne tik tas neproporcingas mergaitės dydis. Ji neturi akių. Ten, kur jos turėtų būti tėra balti apvalūs apskritimai. Atrodo šiurpiai.
Neringa pirmoji paprašo mokytojos kreiptis į darbuotoją:
- Paklauskit, kodėl jos akys baltos?
Auklėtoja, lyg susinepatoginusi, numoja ranka.  Klasiokės ima šnibždėtis. Roberta, rodos, vienintelė šiek tiek supranta rusiškai. Ji bando diskutuoti su darbuotoja, bet šios draugiška šypsena tuojau pranyksta. Davusi dar kelis nurodymus auklėtojai, ji greitai ima leistis žemyn. Mes nepasiliekame čia. Pasukame link darbuotojos nurodyto koridoriaus ieškoti savo kambarių. Išgirstu Robertos šnabždesį: „ji sakė, kad, tipo, čia niekas nesivaidena. Bet aš net neklausiau“.
Mūsų grupelė vis mažėja. Po keletą jie vis stabteli prie reikiamo kambario durų ir už jų pranyksta. Sekdama skaičius ant kambarių dairausi saviškio. Koridorius dar kartą pasuka ir susiaurėja. Esu viena. Einu palei uždarytas kitų kambarių duris ir bandau atspėti ar, be mūsų klasės, viešbutyje dar yra svečių. Darosi vis tyliau. Koridoriaus gale mirga lempa. Nerimas stiprėja. Prieinu prie tyloje paskendusių durų. Čia. Visi klasiokų balsai rodos taip toli. Pasuku raktą. Jis sukasi sunkiai, bet pasiduoda. Durys atsiveria į tamsą. Kuo greičiau ieškau jungiklio. Įsižiebia šviesa.
Įeinu vidun. Ranka tiesiasi uždaryti duris paskui save, bet sustoja. Bijau, kad jei uždarysiu, žmonių balsai išnyks. Nenoriu nuo jų atsiskirti.
Čia tik mažas prieškambaris, vonia, miegamasis. Televizorius. Nudžiungu jį pamačiusi. Sugriebiu distancinį ir įjungiu. Ekranas sumirga ir tyliai įsijungia kažkokia vėlaus vakaro laida. Tampa kiek jaukiau. Nebesijaučiu tokia viena. Turiu keistą įsitikinimą, kad televizorius ir antklodė nuvaiko vaiduoklius. Numetu kuprinę ant lovos ir apsidairau. Senoviškais, liniuotais tapetais išklijuotos sienos, maži paveikslėliai ant jų, ir sunkios tamsios užuolaidos. Čia vis dar kiek per tamsu, bet jau nėra ką daugiau įjungti. Atsisuku į užuolaidas. Jos lėtai ir visai nežymiai juda. Tarsi vėjas pūstų per langą. Gal jis atdaras? Bet prie lango neinu. Staiga prisimenu Stiveno Kingo romaną, tą vienintelį kurį skaičiau, akis, kurios pasitiko veikėją anapus stiklo, ir sudrebu.
Išgirstu koridoriumi artėjančius žingsnius. Nelaukdama žengiu pasitikti. Dalia.
- Nu, kaip tu čia gyveni?
Nusišypsau. Gera vėl matyti pažįstamą veidą. Ji praeina pro mane ir įsistebeilija į paveikslėlius.
- Pas tave bent kažkokie žmoniški. Pas Indrę ir Liną tai tokie... Brr... Nukabinom. Mes renkamės pas Ivetę. Nori?
- Aha. – Šį kart nei akimirkos nesilaužau. Nebenoriu likti šiame kambaryje viena.
Ivetės keturviečiame mažiausiai pusė klasės. Tik įžengus čia pasidaro ramiau. Indrė ir Lina plepa su Deimantu. Jis šiandien linksmas. Juokiasi, deda ant akių nealkoholinio alaus kamštelius lyg kažką vaizduodamas. Tikrai atrodo juokingai. Šypteliu. Girdžiu, kaip Roberta kitoms pasakoja apie savo antgamtines galias. Teigia, jaučianti vaiduoklius. Ir dabar jaučia – čia, šiame viešbutyje. Tai ta mergaitė prie pianino, piešinyje ant sienos. Jos klausytojos jai balsiai pritaria, bet aš nusisuku nuo jų. Mes prisigalvojame. Išsigalvojame nesąmones, o paskui, save jomis įtikinę, bijome. Atsisėdu ant sofos krašto netoli Deimanto. Jis vis dar žaidžia butelių kamštukais. Jis jau kartojasi, bet man vis tiek juokinga. Mielas vaikinas. Matyti, kad žavisi Indre. Ką padarysi. Jie trise dabar bando diskutuoti apie savo stilių. Indrė žavisi jo grandine ant džinsų. Aš tik tyliai šypsausi. Netrukdau jiems, tik atsargiai, pasyviai dalyvauju pokalbyje. Greičiau tik klausausi. Keista, bet dabar gera šitoje mažoje minioje. Dabar jaučiu juos visus kaip šiltas, plevenančias liepsneles ir žinau, kad dabar nebesušalsiu, dabar nebe baisu. Dalia prasiunčia traškučių pakelį. Po šešių nebevalgau, bet vardan kompanijos įsimetu į burną aplūžusį traškutį. Malonus, sūrus skonis ištirpsta ant liežuvio ir imu gailėtis, kad nepaėmiau didesnio. Nusivalau pirštus į sovietinę šiurkščiu audiniu aptrauktą sofą. Prie mūsų prisėda Ivetė. Iš kažkur ji gavo alkoholinio alaus. Pasiūlo ir man. Šį kartą atsisakau. Ji nusišypso, bet nesišaipo. Tada pradeda kalbėti su Lina. Kambarys prisipildo čiauškėjimo, garsai susipina, vienas kitą slopina, atskiedžia ir aš nebegirdžiu Robertos pranašysčių. Girdžiu tik kaip žvanga Deimanto grandinė Indrės rankose, kaip jis juokiasi. Suprantu, kad labai retai girdžiu jį juokiantis ir kad su merginomis jam turbūt smagiau nei su vaikinais, ir baigiu pamiršti tą keistą kraupų jausmą, lyg kažkas baisaus mane stebėtų, lyg ruoštųsi pulti ir... Ir nežinau. Nežinomybė juk ir gąsdina labiausiai. Deimantas atsiima savo grandinę ir vėl prisitvirtina ją prie džinsų. Šypsodamasis pakelia galvą. Tarsi netyčia nusišypso ir man. Trumpą sekundę. Tada vėl nusisuka į Indrę. Jaučiu kaip šyla skruostai. Atsiremiu į sofą ir kuo giliau sulendu į ją. Bandau savęs neteisti, bandau būti tik nepastebimu pokalbio dalyviu. Senas baldas apkabina kaip draugas. Ir kaip tik tada iš už durų pasigirsta pianino melodija.
Samanėlė