be garso aižėjo dangaus tinklainė
apsunkę paukščiai plakėsi sparnais
lyg skęsčiau tavyje
pritrūko oro
trumputis spazmas debesų
taip paprastai
nutrūksta lapas pabučiuotas šerkšno
atplyšta vėjo nudrengta žievė
nuspursta siūlas nuo rankovės

laiko
yra tiek kiek yra

nesigailėk
dangaus plyšelio pervėrusio žvilgsnį
artumo dilgsnių vėstančiam delne
užtrunka amžinybę
atsisveikint

be garso
aižėju
sekundėm
tavyje...