Pilkąjį rūko vingį
dengiantį mano kelią
glostau delnais. Palinkęs
liūdintis senas berželis
beria lapus į tylą,
viltį išklodamas auksu,
aš pamiršau žodį myliu.
Lauksiu pavasario, lauksiu...
Vėlei šalna kietaširdė
glausis prie žemės krūtinės.
Lietūs vis lis ir vis girdys
miegančią žolę šilkinę.
Naktys pajuodusios ūkaus,
dengs baltas pūkas žydrynę.
Jausiuos visai nusiplūkus,
švies tik viltis paskutinė.
Siaučiančią nuožmią pūgą
aš naktimis vis lydėsiu.
Norai slapstytis pabūgo –
Būti kartu, būti dviese.