Tyla

Sopančių rankų, sulinkusių nugarų laikas,
Kol į tyžtantį purvą visi nesubiro auksiniai.
Pasigauk ir turėk – išganingai voratinklis draikos.
Pabaigų šitiek daug, kad atmiešia tau skirtąją žinią,
Kad ilgies – ne bodies siautulingo pavasario nuodėmių,
Kad aitriais smilkalais prisišaukti bandai būtą geismą,
Kad jautiesi spalvom ne tik perspėtas, bet ir apnuodytas,
Kad tyla daug skaudžiau, negu prakeiksmas geba sužeisti
Nijolena