Gentis suplyšta, jeigu žodžiai – kevalai,
Kur melo kirmėlės vedlių įleistos tarpsta.
Todėl ir purvo nenusivalai,
Nes jį regi nuo lopšio iki karsto.
Tribūnoj himnai, sieloje – špyga.
Ir tu dvejoji – čiulpti ar įkąsti?
Plaukuotas melas, tik tiesa nuoga – 
Ne už idėją karas, bet už riebų kąsnį.
Tėvai palikdavo vaikams laukus, miškus,
O čia – gal Tvanas? Suodina dykynė.
Tavęs nėra, nebuvo ir nebus.
Karalius nuogas. Ir mirtis už žinią.
Tad žvanga ginklai virš tuščių laukų,
O už blizgių fasadų dvokia sąvartynai.
Gentis suplyšo. Likom aš ir tu.
Tiesos bus tiek, kiek bus alaus ir vyno.
Kam prablaivėjimas? Jis pernelyg klaikus,
Kad atlaikytų individo protas.
Aprauda motinos išskridusius vaikus.
Nes viskas perkama. Išduota, kai parduota.