... ir tyla turi klausą ir spalvą...

Įsiklausykime.
Pageltusiais rugsėjo lapais kaštonai šnabžda:
Nukrisime į rasą!
Voratinkliuose – mes, spygliais erškėtrožių sudžiūvę,
it medgraužiai galandantys kirvius.
Nesutepti suvirpa durų vyriai:

Tu išeini?

Palieku stoviniuoti ten,
kur niekada ir nestovėjau:
                             tarp skersvėjų,
                                        rudens ribos, arimų...

Atleiskit man už atvirumą:
Saulėgrąžos spalvų dėmė dar nesubrendo –
dangaus skliaute sužvango debesies skeveldra.
Tyla sugers ne vien tik garsą, be potekstės išskaitanti mintis.

Tik kurčias, nebylus ne tavo,
mano stabas neatkartos kas buvo vakar.

O rytoj?

Kas Jam – svarbu, o man – be kainos,
kaip duonos kepalas įmintas kojomis į žemę.