Kalbant lietui

Man tik smuikas žiogelio palieka –
Visa kita tik tyliai užges,
Rankos vaisiaus nuo medžio dar siekia,
Mes ne rojuj – nėra čia tavęs.
 
Man spalvų dar paletę palieki,
Neišnykt, nesutirpt, prisikelti per jas,
Išgalvosiu tave, kalbant medžiuose lietui,
Jis mane dar kažin kur išves.
 
Gal į basą vaikystę sugrįšiu,
Ne tave, gal sapnus dar viliosiu atgal,
Tą žvaigždynų, širdžių mums nematomą ryšį,
Paukščio giesmę viršūnėj obels.
 
Tik lašelio būties dar prašysiu,
Kur sutilptų pasaulis šis gal.
bitėžolė