Surinkusi alei vieno
žodžius, kuriuos kalbėjai
anuometiniame lauke
baltų ramunių,
išsaugosiu. Tarp knygos lapų.
Tegul alsuoja į save
dvasia protingųjų darbštuolių,
sukurpusių iš pasivaikščiojimų
meilės saldžią pilį.
Aušra kaip sykis
rausvuoju pjautuvu
per kojas. O jeigu taip,
kodėl tuomet širdis kraujuoja?
Surinkusi alei visko,
saugosiu, ko likai man neišsakęs,
ko gal net savyje nesi nešiojęs.
Pablūdęs laikas
manyje aušrų nekaltą melą,
kad viskas bus kitaip,
be gailesčio niokoja.
Tarp knygos lapų alei vieno tavo žodžiai,
ištarti, netarti anuomet snaudžia.
Liesi, baltom ramunėmis nepapenėti.
Žinai, atrodo graudžiai.

2018 07 28