nuogirdos (2)

priešaušryje
beblėstančio žvaigždėto dangaus
spengiantis
palaimintos tylos šventumas
 
klevelio lapuose
besnaudžiantis vėjukšlis
 
iš gilumos,
iš pačios giliausios gilumos
tėvelio balsas:
 
dabar žinai, sūneli,
piktas šis žmogaus pasaulis,                                       
blogas,
žinai gerai, jog nepakeisi  jo,
nors daugelis per amžius bandė
keisti jį
 
stebuklas pats svarbiausias,
kad šalia pikto atsirado
gėris
 
ką tu gali, sūnau —
išrauti su šaknimis
pyktį, neapykantą ir blogį savyje,
daugiau ne tavo jėgoms,
ir tai bus stebuklas ne kažkur,
o čia ir dabar...
kaip to benamio nukryžiuoto
 
be garso virpteli
klevo viršūnėlėje
gležni nuraudę lapeliai
tarsi atkartodami išėjusio
vienintelį palikimą —
panešiotą raudoną apsiaustą...
Ražas