Inkliuzas

Kai pradėsiu mainyti spalvas,
Tu suprasi – atėjo ir mūsų ruduo,
Nors gilėjančius vandenis rodė nurimstančios aistros
Ir nutylantis nerimas –
Ką dar galiu atiduot, 
Kokioje srityje pasirodyt gali
Kaip išmanantis meistras?
Vis daugiau ir daugiau ištiktukų užklostys tyla,
Tarsi būtume tapę žilai išmintingi.
Kai pradėsiu mainyti spalvas,
Tu be žodžių galėsi suprast,
Kad laše skaidriame it inkliuzai glamonės įstingo.
Nebėra tų – kaltų.
Laikas viską sudėsto savaip,
Jis vertybes būties
Lyg pelus vėjo gūsis nuvėto.
Kai pakeisiu spalvas,
Nei tu širdykis, anei tu keik.
Ne kiekvienas pražilęs yra auksaburnis poetas.
Miglinam rytmety
Atpažįsti, 
Iš naujo mane tu randi,
Nors nei sodas bežydi, lakštingalos baigė giedoti.
Upė mūsų jausmų
Dar kaip niekada tapo gili
Ir bus laikui sunku šitą srautą ledokšniais užkloti.
Nijolena