Priimk, naktie

 
Priimk, naktie, mane į savo glėbį
Po vasaros darbų pavargusį.
Dabar, kai nebėra jau kur skubėti,
Sapnų skraiste akis uždenki.
 
Tegul atvėsta pilkos kelio dulkės,
Skurdi rasa priglunda prie žolynų,
O baltas rūkas pievoj atsibunda
Paslėpt aukštai iškeltą skėtį kmyno.
 
Mėnulio pilnatis tegul dar nevadina
Kartu su juo į nežinią keliauti,
Kur toliuos pasiklydusiam galbūt žvaigždyne
Galėtume žvaigždelę naują gauti.
 
Priimk, naktie, mane į savo glėbį,
Kol saulė karštu bučiniu pažadins
Prie rožės, vis dar žydinčios, skubėti
Nunešt gaivinančio vandens lašelį.
skroblas