Šiaurės eilės. Arktika

pustoma Šiaurė įsiskverbia į gilumą 
akys stiklinės dūžta prieš vėją 
aš dūžtu sniege 
ledo ašis kažkur horizonte 
įkalta baidykle 
guru 

tavojo balso silpna garso linija 
vos išgirstu 
plevenanti fėja 
miegi kažkur po šiltais patalais 
ir nedainuoji, tik veltui šnabždi 

sniegas, vien sniegas 
sušalusios lėlės 
lyg smengančios niūrios vienatvės 
melancholijos teatras ir plaukiančios lytys 
ant jų ruoniški žvilgsniai 
įskelia net horizontą 
tvyro choralų tamsa 

aš užsibūriau 
tyrlaukių metams 
klajot užpustytais takais 
kai pamečiau man patikėtą svajonių krepšelį 

tryško neviltis iš sapnų 
kur aš esu?  

įšalusi namo lange 
mano nuosavas veidas 
nutolo tolyn nuo manęs
crepuscolo