O kad perspėjęs būtų kas nors,
Koks klampus tas gyvenimo geismo nektaras –
Juo aptiškę, sulipę sparnai
Tol tupdys, kol įleisi šaknis,
Ilgesy išskalbti kolei lūkesčiai taps tauriai švarūs,
Jaustuke kol sutilps nebe žodis, tačiau sakinys.
Svetima paritis kažkodėl pro ausis –
Tarsi niekas.
Ašarotom akim
Juk senolė murmėjo kažką
Apie tai, kaip skaudu, kai užkrinta netirpstantis sniegas,
Kaip uždžiūva glėbys, 
Nuo jausmų kai esi atrišta.
Poteriauju ilgai.
Mintys plaukia eikliais debesynais,
Kur žara prie žaros,
Kur apklosto vargus užmarštis.
Būtų perspėjęs kas...
Savo įkalnes patys mėginam,
Kol suprantam galop, kiek besparniai, kvaili ir menki.
Vėsta kūnas. Ruduo.
Užsikentus geismai sucukrėja.
Vis sunkiau ir sunkiau viltimis pražarstyti grumstus.
Tik dabar supratau, pakuždom ką senolė švogždėjo –
Ji skaičiavo turbūt
Tai, ko niekada jau nebebus.