Į tuos metus

Per sutemas ir rudenio lapus
Taip nelauktai prabėga laikas.
Mes vis dažniau prarandame draugus
Ir nejučiom su priešais susitaikom.
 
Išdidūs mes, nes mūsų didume –
Nauji tikslai, o tuos senus pamiršę
Išdidume panyram į save,
Kol į tuštybę išplaukiam paviršiais.
 
Tai, kas gelmėj, išdyla atminty,
Regis, naivu. Ir vėl į naują tolį
Kiti vardai ir... akmenys kiti,
Grandinėm prikalti prie mūsų kojų.
 
Todėl grįžtu į vaikiškus metus
Jų pirmapradžio džiaugsmo atgaivinti
Ir vėl tikiu, kad viskas taip ir bus.
Tik kaip tą tikrą gelmę atpažinti.
 
Azaras