Su
Sudiev, aš tau sakau, mieloji,
Saulėlydi blankių akių,
Bet tu vis karštligiškai groji
Ant mano nervų įtemptų.
Balandžiai po langais burkuoja
Negimusių vaikų balsais,
O ežere užaugus kuoja,
Jau jūroj neršti įsigeis.
Kai varnas varnui akį kerta,
Kaip tverti, kas man pasakys?
Regiu, virš manęs kala lentą
Palinkęs šlubas duobkasys.
Paveikslas ant vinies linguoja,
Jau nieko švento nebeliks...
Kai musė skečia savo kojas
Ir uždengia Dievui akis.