Kai lėktuvai tėvynės dangų drąsiai raižo,
stebiu, kaip žvaigždės mano horoskopą perbraižo,
kaip spindi pusmėnulis virš mečetės Raižių,
ir bus jis toks iki maldos po trečiųjų gaidžių,
kol jie giedojimu gražiu, bet šaižiu
pažadins mane iš saldaus sapno,
kuriame aš dar mažas kieme žaidžiu
tada, kai nepažinau arabiškų raidžių,
kai verkiau mamai skaitant Biliūno Kliudžiau,
kai dar nebuvau apibertas gyvenimo rūdžių,
bet dėl to dabar nepykstu ir neliūdžiu.
Tegu skraido tie, kam reikia skraidyti,
o aš tešlą duonai noriu minkyti.