Sudie

Tai tu džiaukis gyvenimu, mirksniu kiekvienu,
Nes praeis, tartum vėjas praskries –
Čia ant lūpų tau motinos pienas,
Čia tave jau į nebūtį kvies.
 
Čia keliausi it vaikas per dieną,
Vis berinkdamas žiedus būties,
O čia kelio gale toks palūžęs ir vienas
Tik belauksi liūdnai paskutinės pjūties.
 
Ir į žemę pailsus, save atidavus,
Amžiams  grįžt kaip smiltis ir vanduo,
Teištarus vardus vien godotinų savo,
Teks nutilt jau, kaip tyli akmuo.
 
 Ko gegutė taip greitai metus suskaičiavo,
Ko taip greitai atėjo ruduo?
 
 
bitėžolė