Mane praras, riedės per stiklą
Lietum nukliokusi vėsa.
Išėjo, buvo, baigės viskas...
Aš nei brangi, nei mylima,
Lieku skaudžia rakštim į koją
Už neįvertintus stabus.
Laimingos moterys kvatojas,
Jos nedejuoja už visus...
Už tuos, kur buvo ir nebuvo, 
Kur gviešės artimos erdvės, 
Jeigu už dilgėlės užkliuvo, 
Ilgai gyvenimas perštės.
Kažkas praras, o man neskauda,
Aš savo garbinu stabus.
Laimingos moterys nerauda, 
Jos myli – šypsosi dangus.