Lėk, boružėle...

Iš tolo gali tu mane pamatyti –
Raudona, taškuota „Dievulio karvytė“!
Kodėl taip atrodau, atspėt nesunku –
Todėl, kad mane pastebėtum laiku.

Įspėju ir paukštį – manęs nesulesk,
Nuo amaro žalio aš saugau gėles!
Kai vasaros dienos saulėtos ir ilgos,
Šiek tiek pavargstu, tai supuosi ant smilgos.

Dabar tu mane jau tikrai pažinai –
Juodai sutaškuoti raudoni sparnai.
Iškėlęs laikai: „Boružėle, lėk, lėk,
Nes tavo vaikai, boružėle, rėk, rėk...“

Nulėksiu, vaikams jau paskirta vieta –
Nes ritasi žirnių žalia karieta...
baltoji varnelė