Kai rytą Dievas prausėsi –
Žemė surinko lašus –
iš jų išsirito boružė,
gėlės žiedas ir žmogus –
į Dievą labai panašus,
tik jaunesnis.           
 
Dieną, girdžiu,
gėlės žiedas aidi –
viršum jo boružė skrenda –
net garsą pralenkia,
o iš paskos Dievas žengia
žmogaus pažiūrėti.
 
Bet užsigavo pėdą į akmenį.
Nustojo kietasis augti,
tapo minkštesnis.
Nuvijęs bėdą
žmogus jį prisijaukino
ir pasidarė girnas.
 
Mala jomis grūdus
ir juokiasi.
Tiek daug juokėsi,
kad net akys pridulkėjo.
Vakare vėl maldaus vėjo
duoti lietaus.