Jeigu bėgčiau vėl pavasario taku link saulės,
Ar pavyčiau aš dar būtą ilgesį sapnuos,
Ištiestos į dangų mano tuščios saujos –
Daigui, žiedui, pumpurui lenkiuos.
 
Mano žeme, alkstu tavo syvų,
Tavo vyturių viršum juodos dirvos,
Pasakyti, žeme, tau – aš gyvas,
Mano dar širdis su vyturiais dainuos.
 
Dar pajusti tavo tyrą dvasią,
Tavo šidgėlą negyjančios žaizdos
Ir po kojom gailią, gaivią rasą,
Prakaitą, ištryškusį dienos darbščios.
 
Dar būties tavosios gyvastingą lašą,
Dar krislelį saulės atviruos delnuos.