Jau buvo nubėgusios vasaros miegas.
Jau buvo atėjusio rudenio rūkas.
Jau buvo visi, kurių šiandien nelieka,
O jų, net jiems būnant, tau niekad netrūko –
Galbūt nenorėjai sakyt niekam dėkui?
 
Vėlyvas pavasaris permainas žada...
 
Nors tu neturi pasilikti sau nieko,
Bet langus rytais vis dar padengia ledas.
Todėl nežinai –
Pasikeist ar galėsi,
Kai ruožai ant stiklo tikrovę suraižo
Ir, delną priglaudus, junti kokios vėsios
Praėjusios dienos –
Neturinčios braižo.
 
Nes jis susiliejęs, nes jo nepažinsi –
Juk valandos tirpo –
Pirma, paskutinė...
Tebuvo tik žingsniai, klaidinantys žingsniai –
Tiktai į save...
...............................................................................
 
Gal todėl neįmynei
Į vasaros dulkes, į rudenio molį,
Į sniegą žiemos (jis kaskart rečiau krenta...)
Tu pėdą gilesnę nei draugui, nei broliui –
Plaukei lyg upe nepasiekdamas kranto...
 
2018 m. kovo 12 d.