Vienintelę, neiškarpytą...

Suspindo saulė vėl laukuos
Lyg atmintis kiekvieną rytą...
Tačiau aš ateitį renkuos –
Vienintelę, neiškarpytą.
 
Na, ir tegul laukimas lies
Nakties vėsa neramią širdį.
O virš apgriuvusios pilies
Tylės varpai, nes juos nutildė
 
Ošimas jūros bei krantuos
Vis klystantis tarp kopų vėjas...
Tik ateities neišmatuos
Nei laukiantys, nei nuskubėję.
 
Ar nusisukę, arba tie,
Kurie šnabždom gyventi mokė...
Apglėbk mane vėl, ateitie, –
Dar nebaigtas sušokti šokis
 
Toj menėj, kur pilies langai
Nuo linksmo šurmulio išdūžta...
.............................................................
 
Juk tu tikėt nepavargai,
Kad paukščiai randa savo gūžtą.
 
2018 m. kovo 11 d.
kaip lietus