Mes nežinome, kam ir kodėl čia atėjom –
gal pavasario žiedo, gal paukščio giesmės,
į žvaigždes per ilgai gal žiūrėjom,
gal ilgėjomės tolių, ieškojom prasmės...

Šito didelio kelio, žegnojamo vėjų,
šitų kelrodžių mums link šviesiausios nakties
ir vis keldamies, klupdami ėjom ir ėjom,
ir sugrįžt atgalios neturėjom vilties.

Tiktai vėtros ir audros į nežinią ginė,
o po kojomis akmenys mums ir erškėčių spygliai,
kur namai amžini ir kur dvasios tėvynė,
mes ieškojom šioj žemėj be galo ilgai.

Ir ar rasim kada – ir dabar dar nežinom,
mano drauge, ir tu nežinai...