Amūro strėlės

Ant balto debesies Amūras supas.
Viltingai šypsosi jo lūpos.
Nusitaikęs kažkam vėlei,
Jis paleidžia savo strėlę.
Neklausia jis nei metų,
Nei spalvos plaukų, –
Užgroja sielos smuiku.
Ir skleidžiasi meilės žiedas šilkinis,
Pulsuojantis džiaugsmu.
O mintys švelnios, aksominės
Vis sukasi apie ją ar jį ratu,.
Bet greitai pajunta –
Apsirikimas.
Ir užsako meilei katafalką,
Nors neseniai jie rėkė net užkimę,
Kad meilė gyvuos amžinai.
Tik kartais dar pagalvoja,
Kad gal meilė dar nepabėgo,
Gal ji tik trumpam miega?
Gal katafalką dar pasilikti
Žiemai vietoj malkų?..
O neramusis Amūras
Kitą auką jau nusižiūri.
Ir, paleidęs savo strėlę,
Taikosi kažkam į širdį vėlei...
herbera