Tau...

Dar nepradžiuginsiu tavęs pirma švelnia pražydusia žibuokle,
Po sniego patalėliais miega ji saldžiai, užmerkus mėlynas akis...
Padovanosiu žydro tau dangaus skiautelę, su kuria kalbuosi,
Svajonę, širdyje brandintą, saldžiai nuodėmingą, ji tau pasakys...

Ir nepasveikinsiu priglusdama, kad jausčiau plakant tavo širdį,
Meiliu žvilgsniu ir lūpomis gyvai nebeištarsiu žodžių nuoširdžių...
Tad paprašysiu saulės, ji mane kantriai išklauso, visad girdi,
Padovanot šilčiausią šypseną, šviesiausią viltį iš visų vilčių...
Gelmė