Vis dar tekši varvekliai į tylą

Prieš akis tavo veidas iškyla,
Regis, rankom paliesi – šalia...
Eina basas gegužis per žvyrą,
Žydi plukės prie kelio, šile.
 
Taip baltai, tarsi šitas vasaris.
Taip trumpai, nes mažiausiai dienų.
Vis girdžiu – tavo lūpos man taria:
Ateinu, dar palauk, ateinu...
 
Bet išties kalba mano laukimas
Ir tikėjimas – galbūt išties...
Tačiau balsas truputį prikimęs
Nuo vėsos, o galbūt ateities.
 
Ar čia aidas – gegužis nutolęs
Ir tik spalvos beliko gėlių?..
Liksi man tartum draugas ar brolis, –
Gal sakysi... Tik aš negaliu.
 
Negaliu, nes ne sykį taip būta,
Kai pavasarį keitė žiema,
Giedrą vasaros plaudavo liūtys
Rudeniniam klevų gelsvume.
 
Ir galop viskas grįždavo vėlei...
Pavargau sukti metais ratus,
Nors gimiau ant pusnių pagalvėlės –
Vis sunkiau aš per sniegą brendu...
...................................................................
 
Vis dar tekši varvekliai į tylą
Paskutiniais lašeliais vilčių –
Prieš akis tavo veidas iškyla,
Kai vasary gegužį jaučiu...
 
2018 m. vasario 13 d. 07. 05.
kaip lietus