Kai žiema telegramą šaltą išbels,
tu lyg vėjas, išvytas iš apsnigto sodo,
purtysi sniegą nuo tėvo obels,
vėl čia karalius, bet ne tas – Babilono...
 
Pasiklydęs tarp žodžių klaidžių,
nesuradęs žvaigždės, kuri kviečia į kelią,  
vėl ieškosi savęs lig trečiųjų gaidžių
prie švento paveikslo uždegęs žvakelę.
 
Beprasmė materija į nieką pavirsta,
nusilpusiam protui nesupratus esmės,
ir nusirita į miglą lipnią ir tirštą,
kur sužvarbusiai sielai nesurasi ertmės.
 
Vėl naktis, vėl diena, ta pati rutina,  
sunkūs žodžiai lyg žirniai į sieną byra.  
Juos renki, jie tave lyg vaiką jaudina,
juos beri angelams į padangę tyrą.