išlik

vėlyvosios uogos akių gelmėje išryškėjo
aš tavo reiklumą skinu savo dilgsinčiom rankom
mano mylimas prievaizde kur tu esi vėl šaukiu
aš neatsakau jau už nieką šitam vijoklių brūzgyne
tavo mėlynų siūlų ritė išsivyniojo lig galo
raunonu ilgesiu nusidažė atviras kraštas dangaus
pasergėk mano gėlą jausmų užutekiuos
lyg tą įprasminantį užtemimą po daugelio metų
iš mūsų kaltės gimė skaistūs saulėtekiai
ir vėl tos vėlyvosios uogos prisirpo 
mano sielos receptoriai
tokie tobulai jautrūs
išlik dar po dangum
mano pusėj
Vasara7